Prieš Jūsų akis – Laukžemės dvaras arba tai, kas iš jo liko. Kažkada buvęs reprezentaciniu objektu dabar, šis pastatas, reikalingas tik motinai gamtai. Dvaro prieigas pančiojantys žolynai, nutrupėjusios architektūrinės detalės ir byrantis tinkas, kiek sutrukdė šį pastatą, prieš du metus, apžiūrėti iš arčiau. Žinoma, jog dvarą valdė Sapiegos, Mirbachai, Medemai. Vėliau pastatą, kartu su Jonu Ipolitu Stonkumi, nusipirko prelatas Konstantinas Olšauskas. Sovietmečiu dvaras buvo nacionalizuotas: čia veikė grūdų sandėlis-magazinas, po to įsikūrė mokykla.
Avarinės būklės dvaras visgi nustebino savo sudėtiniu pastato tūriu ir architektūrinėmis detalėmis. Tikra dėlionė. Deja, dabar sunku įsivaizduoti, kiek laiko turėtume minėtas detales dėlioti į atitinkamas vietas, kad išvystume 1903 m. statyto dvaro vaizdą. Šiek tiek pasivaikščiojus, tenka pripažinti, kad įspūdingiausia architektūros dalis ten, kur žolės bene daugiausia. Pasižvalgykime.
Trys stačiakampiai portiko stulpai laiko „nematomą“ balkoną. Pastarojo buvimą išduoda betoninė baliustrada ir likusios tuščios, buvusių kitų stulpų (atramų), vietos. Laiptų aikštelę dengia žalias ir vešlus augalų kilimas. Nuostabaus grožio kažkada turėjo būti fasade esantys erkeriai, sumodeliuoti iš daugiakampių plokštumų, kuriose įkomponuoti stačiakampiai langai. Virš erkerių pastebimi stilingų balkonėlių likučiai, kurių sienelės puoštos baliustromis. Įėjimai į balkonus suformuoti kaip stogo iškyšos, kurios užbaigiamos banguotos formos frontonėliais. Šoninius fasadus, iš abiejų pusių, puošia iškilę mezoninai. Viename iš galinių dvaro fasadų sumodeliuotas platus, per du aukštus besitęsiantis rizalitas, kurio viršų vainikuoja atikas su voliutomis.
PAR„DUODAMAS“ – dėmesį atkreipęs užrašas pakabintas ant dvaro durų-lentų retoriškai privertęs susimąstyti. O ar kas nors pasiimtų nemokamai? Laukžemės dvarą vis labiau savinasi gamta, ištrindama jo vietą iš lietuviškojo peizažo.
