Ar žinote, kur Lietuvoje stovi kalnas, prie kurio, pasak legendų, senais laikais stovėjęs šventasis miestas, o ant jo viršūnės aukas savo dievams aukojusios vaidilutės? Šis kalnas turi ir daugiau paslapčių, mat jame dega užburti pinigai, o kartais dar galima išvysti ir iš čia išjojančių kareivių būrį. Ir tai tik dalis padavimų apie šį šventą alkakalnį (vad. Alkos kalnu), kurio viršūnėje dabar stūkso Šv. Kryžiaus koplyčia su keliomis koplytėlėmis ir kryžiais. Koplyčia žmonėms – svarbiausia maldos vieta, kadangi arčiausiai esantys maldos namai yra tik Grūšlaukėje ir Laukžemėje.
Šis kalnas nuo seno buvo laikomas neįprasta vieta: įsibaiminę žmonės stengdavosi jį apeiti ir pro jį nevaikščioti, ypač tamsiu paros metu. Pasakojama, jog 1915 m. vokiečių kareiviams ant kalno statant trianguliacijos bokštą vienas jų užsimušė ir buvo čia pat palaidotas. Galimai dėl šių įvykių ir sklandančių legendų ant kalno pradėti statyti kryžiai kaip apsaugos simboliai. Medinę koplyčią čia 1924 m. (kitur nurodoma 1930 m.) savo lėšomis pastatė vietos gyventojas Klemensas Alonderis. Manoma, jog statyba truko apie 5-6 metus, o vidaus interjerą papuošė dievdirbio J. Paulausko iš Grūšlaukės skulptūrėlės. Žinoma, jog koplyčioje buvo laikomos pamaldos ir švenčiamos įvairios šventės. Seniau čia pasimelsti atvykdavo ne tik į kariuomenę pašaukti jaunuoliai, kurie čia palikdavo gėlių ir iš medžio šakų nupintų vainikų, bet ir sergantys ligoniai, tikėję, jog keliais eidami aplink koplyčią atsikratys juos užklupusių ligų.
Koplytėlė – stačiakampio plano, kompaktiško tūrio su bokšteliu, kurio centrinėje dalyje įkomponuota skulptūrėlė. Senoji, meistro K. Alonderio pastatyta, koplytėlė neturėjo pamatų: medinės sijos buvo paklotos ant akmenų, o ant pastarųjų suręstos sienos. Sijoms supuvus pastatas laikėsi tik ant apdailos lentelių. 2017 m. vietos gyventojai surengė talką ir koplyčią per 3 mėnesius atstatė nuo pamatų. Nors šis pastatas nėra įtrauktas į Kultūros vertybių registrą, dėl numatomų darbų buvo tartasi su Kultūros paveldo specialistais. Pastato tvarkymo metu įrengti pamatai, atnaujintos ne tik konstrukcijos, bet ir lauko bei vidaus apdaila, pakeisti susidėvėję langai ir durys, išvalyta alkakalnio aikštelė. Džiugu, jog vidaus interjere išsaugotos ir buvusios vertybės – skulptūros, paveikslai. Nors vizito metu ir neteko pamatyti koplyčios viduje esančio, ant medžio plokščių ištapyto, dangaus žydrumo skliauto (aut. E. Stalmokas), tačiau informaciniame stende pastarojo fotografija pasirodė išties įspūdinga.
Jeigu kalbėtume vaizdžiai, tai koplytėlę būtų galima pavadinti šio kalno akimi, kuri viską stebi ir viską regi. Netikite? Užsukite, pajuskite ir patys pamatykite tą, nuo kalno atsiveriantį, vaizdą į platųjį pasaulį…
