Namelis medyje Nasrėnuose –vaikų kūrybos vaisius

Visai šalia buvusios žvyrduobės, netoli paslaptingojo šulinio ir medžių juosiamos daržinės, penkias dienas Nasrėnuose skleidėsi KAD:MIESTELIAI dirbtuvių kūryba. Čia, bendromis vaikų, savanorių ir bendruomenės jėgomis, buvo sukurtas namelis medyje.

Rezultatas – ne tik architektūrinis objektas, bet ir simboliška vaikų vaizduotės ir vietos dermė. Tamsaus medžio dviem pakopomis išaugęs namelis, sujungtas su terasa, kviečia žaisti, pažvelgti į tolius ir ilsėtis. Ant vienos sijos – vaikų ranka išdegintas projekto pavadinimas: „Nasrėnų medis namelyje“. Skamba šmaikščiai, bet tai ne metafora – namelis iš tiesų apglėbia medį, kuris tampa jo ašimi.

Dirbtuvės vyko Vyskupo Motiejaus Valančiaus gimtinės muziejuje. Pirmąją dieną vaikai vedžiojo komandą po miestelį, žymėjo mėgstamas vietas – tvenkinį, Ąžuolyną, šulinį. Tada prasidėjo kūryba – pirmiausia popieriuje, vėliau iš medžio.

Vaikai nuo trejų iki dvylikos metų kartu su savanoriais iš visos Lietuvos dirbo petys petin: šlifavo, kalė, dažė, planavo. Vakare prie komandinio darbo prisijungdavo ir tėvai.

KAD metodas kviečia ne tik kurti, bet ir stebėti, reflektuoti, augti. Kiekvieną vakarą vyko pasitarimai, o vienas iš komandos narių rašė dirbtuvių dienoraštį. Jame atsispindi, kaip vaikai iš smalsių stebėtojų tapo susikaupusiais kūrėjais, kaip mokėsi spręsti, pasirinkti ir kurti.

Šios dirbtuvės buvo ir architektūros pradžiamokslis, ir bendruomenės veidrodis. Vaikai sužinojo, kaip atrodo 3D vizualizacija, kas yra inventorizacija, patys rūšiavo lentas ir dažus. Net patys mažiausieji bandė elektrinius įrankius – ne kaip žaislus, o kaip priemones savo idėjoms įgyvendinti. Remiantis KAD metodika, pirmenybė visada teikiama vaikui, o suaugusieji padeda tik tada, kai reikia.

Dirbtuvių savaitę praturtino ir vietos žmonių surengtos veiklos – piemenėlių bandelių kepimas, jodinėjimas, žemaitiškos istorijos. Tai gražiai parodė, kaip viena iniciatyva gali įkvėpti kitą, o bendros veiklos tampa vieta, kur mezgasi tikra bendruomenė. Didžiulę padėką siunčiame prisidėjusiems tėvams ir bendruomenės nariams!

Paskutinę dieną vaikai vienas po kito lipo ant terasos ir pasakojo, ką nuveikė. Šypsodamiesi, šiek tiek nedrąsūs, bet pilni pasididžiavimo.

„Svarbiausia, kad vaikai jautėsi reikalingi, buvo svarbi jų nuomonė, jautėsi pakylėti, o savanoriai jiems tapo nuostabiais draugais“, – rašė Jūratė Mačernienė.