In memoriam Leokadija Kaukėnienė (1930–2026)

Reklama

Kretingos bendruomenę pasiekė liūdna žinia – į amžinybę iškeliavo tautodailininkė, tremtinė, visuomenininkė ir aktyvi katalikiškų bei tautinių tradicijų puoselėtoja Leokadija Kaukėnienė. Leokadija nugyveno ilgą, spalvingą ir prasmingą gyvenimą, kurio pagrindinė kelrodė – meilė Lietuvai ir jos žmonėms.

Atsisveikinimas su velione nuo šiandien (birželio 29 d.) 15 val. Kretingos laidojimo namuose „Rimtis“. Laidotuvės antradienį (birželio 30 d.) 12 val. Kretingos senosiose kapinėse.

L. Kaukėnienė (Bielinytė) pasaulį išvydo 1930 m. gegužės 22 d. Švenčionių apskrities, Tverečiaus valsčiaus,  Černakiškės kaime. Šeimoje augo 6 vaikai – Leokadija ir 5 broliai, kurie dar vaikystėje patyrė skaudžius išbandymus. Jų tėvas Černakiškės kaimo viršaitis Zigmas Bielinis išėjo partizanauti, o motiną Ceciliją su vaikais ir tėvais ištrėmė į Permės kraštą, kur jų laukė ne tik badas. Motinai susižeidus miške, Leokadija su broliais pateko į vaikų namus, vėliau buvo grąžinti į Lietuvą. Tačiau Leokadija į tremtį, genama motinos ilgesio, grįžo antrą kartą. Šie išgyvenimai tapo neatsiejama jos gyvenimo dalimi, tačiau nepalaužė tikėjimo žmogumi, Lietuva ir Dievu.

Tremtyje Leokadija sukūrė šeimą su tremtiniu Jonu Kaukėnu. Sugrįžusi į Lietuvą, daugiau kaip du dešimtmečius dirbo tuometiniame Klaipėdos „Dailės kombinate“, 1968-aisiais pelnė tautodailininkės vardą, audė, mezgė, siuvinėjo, kūrė tautinius kostiumus, rengė parodas ir savo darbais puoselėjo lietuvių tautinį paveldą. Už reikšmingą etninės kultūros puoselėjimą L. Kaukėnienei  2013 m. paskirta Kretingos rajono savivaldybės Kultūros ir meno premija.

Ji buvo ne tik kūrėja, bet ir aktyvi Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių bendruomenės narė, gyvoji tautos atminties saugotoja – savo prisiminimais dalijosi su mokiniais, bendruomenėmis, tremtinių organizacijomis, buvo Kretingos rajono kultūros centro tremtinių choro „Atminties versmė“ seniūnė.

Ilgametė Marijos legiono savanorė, besirūpinanti Padvarių socialinės globos namų gyventojų dvasiniu gyvenimu, L. Kaukėnienė buvo žmogus, kurio gyvenimas liudijo ištikimybę tikėjimui, Tėvynei ir žmogaus orumui. Net sulaukusi garbaus amžiaus ji išliko veikli, domėjosi visuomenės gyvenimu, skaitė, kūrė ir tikėjo, kad žmogui svarbiausia yra bet kokiomis aplinkybėmis neprarasti vilties.

2020-aisiais, minėdama 90-metį, ji sakė: „Esu pilna džiaugsmo“, o artėjant gyvenimo saulėlydžiui dėkojo Dievui už kiekvieną dovanotą naują dieną. Šie žodžiai geriausiai atspindi jos gyvenimo laikyseną – iškentėjusi didžiausius likimo smūgius, ji išsaugojo šviesą, tikėjimą ir meilę žmonėms.

Šviesus L. Kaukėnienės atminimas išliks jos sukurtuose darbuose, išsaugotuose tremties liudijimuose, jos prisiminimų knygoje „Prisiminimai“, o svarbiausia – visų ją pažinojusių žmonių širdyse. Jos gyvenimas buvo tylus, tačiau prasmingas liudijimas, kad net sunkiausi išbandymai negali palaužti žmogaus dvasios.

Nuoširdžiai užjaučiame velionės dukrą Janiną, artimuosius, bičiulius ir visą tremtinių bei tautodailininkų bendruomenę.