Albumo „Žiedai tarp žiedų“ atsiradimą

Reklama

Rimantas Dichavičius (gim. 1937 m.) – žinomas Lietuvos dailininkas, fotografas, knygų leidėjas, bet labiausiai jį išgarsino legendinis fotografijų albumas „Žiedai tarp žiedų“, prie kurio atsiradimo prisidėjo ir Kretinga.

Šis Kretingos senosiose kapinėse rastas skulptūrinis bareljefas paskatino fotoalbumo „Žiedai tarp žiedų“ atsiradimą. 1965 m. Rimanto Dichavičiaus nuotr.

Gimęs 1937 m. Kelmės rajone R. Dichavičius anksti patyrė tremtinio dalią, 1945 m. kartu su šeima ištremtas į Sibirą. Ilgoje sekinančioje kelionėje gyvuliniuose vagonuose pakeliui mirė jo motina ir senelis, o jau gyvenant Sibire į lagerį pateko tėvas, tad be tėvų likęs Rimantas atsidūrė vaikų namuose. Iš ten po penkerių metų jį į Lietuvą parsivežusi teta juo rūpinosi, leido į mokslus. Pajutęs pašaukimą menui, R. Dichavičius mokėsi Kauno Stepo Žuko dailės technikume, vėliau 1957–1963 m. dailės mokslus tęsė Vilniaus valstybinio dailės instituto grafikos fakultete. Dar besimokant, jam kartu su kitų aukštųjų mokyklų studentais teko dalyvauti garsios etnografės Pranės Dundulienės (1910–1991) vadovaujamoje ekspedicijoje. Jos metu buvo renkamos ir užrašomos dainos, pasakos, padavimai, o R. Dichavičius piešė senovinius trobesius, jų puošybos elementus, kryžius, liaudies skulptūras. Ekspedicijoje kartu su juo dalyvavęs vienas studentų turėjo fotoaparatą „Zenit“, kuriuo fiksavo senųjų kaimų trobesius, jų aplinką, žmones. Fotografijos galimybės įamžinant istorinį paveldą, R. Dichavičiui paliko didžiulį įspūdį, tad netrukus už skolintus pinigus jis įsigijo fotoaparatą „Zenit“, kuris tapo jo gyvenimo aistra ir nuolatiniu palydovu. Baigęs dailės institutą R. Dichavičius dirbo populiaraus jaunimo žurnalo „Moksleivis“ meniniu redaktoriumi ir netrukus, užsidirbęs šiek tiek pinigų, įsigijo tuo metu Lietuvoje populiarų Čekoslovakijoje gaminamą motociklą „Jawa“, tapusiu jo fotografinių kelionių po Lietuvą neatskiriamu draugu.

JAV lietuvių Rimantui Dichavičiui padovanotas motociklininko šalmas kelionėse po Lietuvą yra išgelbėjęs jam gyvybę. Rimanto Dichavičiaus archyvas

Kadangi 1 l benzino tuomet kainavo tik kelias kapeikas, R. Dichavičius galėjo sau leisti važinėti po atokius Lietuvos senuosius kaimus, aplankant ir lietuviškus kaimus Baltarusijoje, savo fotografijose įamžindamas pradėjusius nykti jų trobesius, koplytėles, kryžius, kapines ir žmones, taip tęsdamas legendinių fotografų ir etnografų Balio Buračo (1897–1921) ir Adomo Varno (1878–1979) darbus. Važinėjant po kaimus vasaromis jam teko miegoti ir šieno kupetose ar daržinėse, ne kartą fotografuojant aplinką ir žmones jis kaip įtartinas asmuo buvo sulaikytas milicininkų. Išvykoms motociklu tapti saugesnėms R. Dichavičiui padėjo JAV lietuvių padovanotas originalus baltas apsauginis šalmas, ant kurio jis buvo nupiešęs senovės riterį, kurį kelis kartus jį sustabdę milicijos pareigūnai buvo supainioję su draudžiamu Vyčio ženklu. Šis dvejus metus tarnavęs ir kartą jo gyvybę avarijos metu išgelbėjęs šalmas buvo įžūliai pavogtas pravažiuojančio lengvojo automobilio „Volga“ vairuotojo, tik kelioms minutėms jį palikus pakelėje padėtą ant motociklo sėdynės.

Kretingiškės mergaitės nuotrauka puošia albumo „Žiedai tarp žiedų“ viršelį. 1967 m. Rimanto Dichavičiaus nuotr.

1965 m. vasarą mėnesį R. Dichavičius praleido Palangoje, grafų Tiškevičių rūmuose, veikusiuose dailininkų kūrybos namuose, kur jiems buvo suteikiama nakvynė ir maitinimas. Už tai dailininkai kūrybos namams palikdavo po kelis čia sukurtus savo darbus. Laisvą nuo kūrybos laiką R. Dichavičius, sėdęs ant motociklo, vienas ar su kolega lankydavo aplinkinius miestelius ir kaimus, ypatingą dėmesį skirdamas kapinėms, čia išlikusiems seniems antkapiniams paminklams, koplyčioms ir kryžiams. Dar ir šiandien jis puikiai prisimena epizodą, kai su savo bičiuliu motociklu atvykęs į Kretingą senosiose miesto kapinėse prie vartų, šalia įspūdingo kelmo, jis pamatė į krūvą sumestas senų antkapinių paminklų plokštes ir jų nuolaužas, tarp kurių pastebėjęs jaunos mergaitės profilį jį nufotografavo. Dirbant žurnalo „Moksleivis“ redakcijoje R. Dichavičiui tekdavo daug keliauti po Lietuvą ir lankytis mokyklose, kur jis fotografuodavo kuo nors pasižymėjusius mokinius, atkreipdamas dėmesį ir į išvaizdžias mergaites. Apie 1967 m. jam teko lankytis Kretingos vidurinėje mokykloje, kur jis įamžino čia sutiktą mergaitę, kurios nuotrauka papildė jo fotoarchyvą. Ir taip likimas lėmė, kad po 20 metų jį tvarkant, šios Kretingoje skirtingu laiku darytos beveik idealiai sutapusios dviejų mergaičių profilių nuotraukos jį ne tik nustebino, bet ir priminė lotynišką posakį „Ars longa, vita brevis“ – „Gyvenimas trumpas, menas amžinas“, kas paskatino mintį jo įamžintas jaunų merginų nuotraukas sudėti į knygą ir siekti ją išleisti, kad tai išliktų ateities kartoms. R. Dichavičius, dar besimokydamas dailės mokykloje ir institute, piešdamas nuogų pozuotojų kūnus, praleido daug valandų. Nuogi žmonių kūnai, kaip tobulas Dievo kūrinys, nuo seno buvo vaizduojami pasauliniame mene, tad jų įamžinimas fotografijoje, tam radus harmoningą aplinką, pratęsė šią šimtmečius gyvavusią tradiciją. R. Dichavičiaus modeliai – jaunos merginos, kurių nuogus saulėje įdegusius kūnus jis įamžindavo vėjo nugairintose Kuršių nerijos smėlio kopose, prie jūros, jūros bangose ar kitoje gamtos aplinkoje. Jaunystėje buvęs kuklus ir nedrąsus, jis sugebėdavo prikalbinti merginas jam pozuoti ir jos patikėdavo, kad jam jų meilės nereikia, o tik fotografijos. Menininkas yra suskaičiavęs, kad merginų, sutikusių įamžinti savo jaunystės natūralų grožį, buvo 141, ir tik 3 tai padaryti atsisakė.

„Neringos kopų ritmai“ pavadinta nuotrauka garsina Lietuvos gamtos grožį visame pasaulyje. 1965 m. Rimanto Dichavičiaus nuotr.

Pirmoji visoje Sovietų Sąjungoje fotografuoto akto nuotrauka buvo išspausdinta 1967 m. Kaune leidžiamame kultūriniame „Nemuno“ žurnale ir sulaukė nemenko atgarsio, o jo redaktoriui poetui Antanui Drilingai teko išklausyti ir partinių veikėjų priekaištus. Bet svajonė kada nors išleisti šių fotografijų albumą „Minties“ leidykloje dirbusiam R. Dichavičiui nedavė ramybės, tad padedamas žmonos Valerijos, jis dėliojo merginų nuotraukas, jas derindamas su gamta ir siekdamas harmonijos, vengiant galimo vulgarumo. Suklijavus nuotraukas, padarius maketą ir jį sudėjus į aplanką bei parašius įvadą, būsima knyga buvo paruošta spausdinti ir laukė savo laiko, kuris netikėtai atėjo 1987 m. į Lietuvą atvykus buvusiam vilniečiui, Maskvoje profesinę karjerą padariusiam eksperimentinės spaustuvės direktoriui Henrikui Visockui. Lietuvoje jis ieškojo būsimos knygos, kuri išleista jo nauja modernia ofsetine dvispalve įranga aprūpintoje spaustuvėje būtų atkreipusi visų dėmesį ir parodžiusi spaustuvės galimybes. Kadangi visi siūlomi variantai buvo vienur ar kitur matyti ir jį nuvylė, filosofo Romualdo Ozolo prisiminta pas R. Dichavičių matyta fotografijų knygos idėja jį sudomino. Pasiėmęs su savimi nuotraukų aplanką, jis po savaitės paskambino jo autoriui ir pakvietė atvykti į Maskvą padėti išleisti būsimą knygą. O tam prireikė net 7 įvairių tarnybų suderinimų, kurių svarbiausias buvo SSKP generalinio sekretoriaus Michailo Gorbačiovo, pas kurį stebuklingai pavyko patekti. Ne tik jo ištarta frazė „gražu, grakštu, netgi romantiška ir nevulgaru“, bet ir padėtas parašas tapo tuo stebuklingu raktu, atrakinusiu visas 6 likusias sovietinės cenzūros spynas. 1987 m. Maskvoje, per knygų mugę pasirodžiusi knyga, kuriai buvo suteiktas vienos iš joje publikuojamų nuotraukų, kuriame įamžinti žiedai tarp žiedų, pavadinimas, sulaukė didžiulio susidomėjimo, pirmasis 10 tūkst. egzempliorių leidimas buvo išpirktas jau pirmą parodos dieną, tad knygų teko spausdinti 4 kartus daugiau, kas taip pat netrukus buvo išpirkta.

Sovietinėje visuomenėje buvo įprasta moteris vaizduoti dėvint darbo rūbus, vairuojant traktorių ar kombainą, tiesiant kelius ar šeriant gyvulius, melžiant karves, tad viešai pasirodžiusios visai kitokios R. Dichavičiaus moterų fotografijos tapo jėga, sugebėjusia pralaužti šią dešimtmečius propaguoto sovietinės moters įvaizdžio simbolinę Berlyno sieną. Šios 4-ių leidimų knygos egzempliorių skaičius nežinomas, nes dar neįrišti knygos lapai spaustuvės darbuotojų po darbo buvo vežami namo, juos apsivyniojus apie save ir paslėpus po rūbais, o 1989 m. Maskvoje surengtoje fotografijų parodoje kasdien apsilankydavo po 20 tūkst. lankytojų ir jų noras patekti į parodą tik raitosios milicijos pastangomis nevirto riaušėmis. Susidūręs su tikrove, kai milžinišką susidomėjimą sulaukusios 6 mėn. trukusios parodos Maskvoje autorius negavo jokio atlygio, jis paskutinio 1990 m. leidimo atlygį Lietuvoje atsiėmė knygomis, kurias dar iki šiol su jo autografu buvo galima įsigyti. O po parodos Maskvoje joje demonstruotos nuotraukos tapo vietinių nusikalstamų gaujų grobiu, tad jų parodos be autoriaus sutikimo kurį laiką buvo vežiojamos po visą buvusią Sovietų Sąjungą.

Neseniai 275 tūkst. juodai baltų fotografinių negatyvų ir spalvotų skaidrių archyvą, kurio apie 30 proc. sudaro etnografinės nuotraukos, Lietuvos nacionaliniam muziejui padovanojęs garbaus amžiaus R. Dichavičius vis dar pilnas energijos ir idėjų, ką 2025 m. rugsėjo mėn. parodė Nidos paplūdimyje atidengta akmenyje įamžinta nuo 1965 m. Lietuvos gamtos grožį visame pasaulyje garsinusi fotografija „Neringos kopų ritmai“.

Rimantas Dichavičius prie akmenyje įamžintos fotografijos „Neringos kopų ritmai“ Nidoje. 2025 m. Rimanto Dichavičiaus archyvas.

R. Dichavičiaus idėją akmenyje įamžino klaipėdietis skulptorius Jonas Virbauskas, padedant Šauklių kaime prie Mosėdžio gyvenančiam projekto globėjui akmenoriui Mindaugui Jankauskui ir architektui Ričardui Krištapavičiui jaunesniajam. Nors skulptūros pastatymo biurokratinės kliūtys jų kūrėjus ir globėjus neretai varė į neviltį, bet, padedant vietos kultūrininkams ir buvusiam Neringos miesto merui Antanui Vinkui, šią idėją pavyko įgyvendinti. Tuo pačiu buvo baigta įkūnyti tai, ką R. Dichavičius skelbė 1982 m. žurnalo „Nemunas“ vasario mėnesio publikacijoje, pavadintoje „Venera, rožė ir objektyvas“: „Visas žmonijos kultūrinis palikimas, visa meno istorija liudija, kad kūno grožis visais laikais buvo vienas žymiausių meninės kūrybos motyvų. Būna laikas, kai žmogus žydi visomis savo fizinėmis ir dvasinėmis galiomis, kai jis pasiekia aukščiausią savo grožio išraišką. Kodėl žmogus taip veržiasi į grožį, ko jis jame ieško, ko iš jo tikisi? Grožis – tai tobulumas. Grožis – tai meilė. Grožis – tai šviesa akyse ir sieloje. Grožis – tai gamtos kūrybos viršūnė.“ Šiuos R. Dichavičiaus teiginius galime laikyti viso jo gyvenimo kūrybos pagrindu.

Romualdas BENIUŠIS

Pajūrio naujienos