Kretingos muziejaus fonduose saugoma tūkstančiai įvairiausių eksponatų. Kai kurie sudėti lentynose tam, kad būtų išsaugoti ateičiai, o kai kuriems lemta atgimti naujam gyvenimui dabar. Tarp tokių eksponatų – dvi restauruotos puošybinės dvaro detalės-kolonos, kurios pagaliau grįžo namo, į Kretingos muziejų.
Vos prieš kelias dienas Kretingos muziejuje kilo sujudimas – restauratorius Ramūnas Balsevičius į muziejaus fondus itin atsargiai įnešė saugiai supakuotas dvi kolonas. Kruopščiai parinkęs šešėlyje esančią patalpos vietą išpakavo dvi daugiau negu 1 metro aukščio kolonas, kurios suspindo auksinės spalvos metalu ir raudonmedžio medienos prabanga. Šių kolonų muziejininkai laukė daugiau negu pusę metų – kantriai, nes restauracijos darbai skubiai nevyksta.
Juolab kad meninių baldų, polichromuoto medžio (drožybos) ir archeologinių radinių (medienos) restauratorius Ramūnas Balsevičius turėjo įveikti nemenką iššūkį – kolonos į jo rankas pateko itin prastos būklės. Buvo įtrūkę žalvariniai žiedai, kolonas puošusios žalvarinės skardelės – atsiklijavusios, deformuotos, pasidengusios oksidu. Kolonų faneruotė – lukštas, dengiantis medienos paviršių, – buvo visiškai trupanti, trūko apvadų, dekoro detalių. Iš esmės kolonos buvo tik sukežę medžio gabalai.
„1940–1941 metais, nacionalizavus Kretingos ir Palangos dvarus, dalis juose buvusių vertybių atiteko Kretingos muziejui. Meno vertybės muziejui perduotos blogos būklės, tarp jų ir autentiški Kretingos dvaro Žiemos sode-oranžerijoje stovėję du pastovai-kolonos. Eksponatų pirminės apskaitos knygoje pažymima, kad jie į muziejų pateko iki 1940 metų iš grafo Aleksandro Tiškevičiaus Palangos dvaro. Tai ampyro stiliaus tekintos medinės kolonos, dekoruotos plono vario juostelėmis, faneruotos raudonmedžio faneruote. Manoma, kad kolonos sukurtos vietinių meistrų XIX a. pabaigoje, naudojamos kaip pastovai vazoms ar skulptūroms padėti“, – apie kolonas pasakojo direktoriaus pavaduotoja-vyr. fondų saugotoja Dalia Padriezienė.
Ji pasidžiaugė, kad šių kolonų atkūrimo svarbą suprato ne tik muziejininkai, bet ir restauravimo darbus finansavusi Lietuvos kultūros taryba ir Kretingos rajono savivaldybė. Vyr. fondų saugotoja negailėjo gerų žodžių ir profesionaliai, greitai dirbusiam restauratoriui Ramūnui Balsevičiui. Jam, norint atkurti kolonas, pavyzdžių reikėjo ieškoti privačiose kolekcijose, žinių semtis iš Gintaro muziejaus – ten stovi panašaus stiliaus kolonos. Restauratoriui reikėjo ne tik žinoti, kaip atkurti vaizdą, bet ir kolonas dezinfekuoti, nuvalyti nešvarumus ir apnašas, sutvirtinti medines konstrukcijas, atkurti trūkstamas detales, naujai pagaminti ir įklijuoti trūkstamas žalvarines skardeles į kaneliūras (negilūs, išilginiai grioveliai), paklijuoti ir atkurti trūkstamus raudonmedžio faneruotės fragmentus, padengti apsaugine danga eksponatų paviršius, suteikti eksponatams ekspozicinį vaizdą.
Pasak D. Padriezienės, atlikus restauravimo darbus grafų Tiškevičių šeimai priklausę pastovai-kolonos papildys muziejaus Dvaro istorijos ir kultūros ekspoziciją. Jos taip pat suteiks Kretingos dvaro interjerui autentiškumo, atspindinčio to laikmečio dvarininkų aplinką, jų psichologinę ir filosofinę pasaulėjautą, o tai sudarys galimybę muziejaus lankytojams ir edukacijų dalyviams geriau pažinti Kretingos dvaro valdytojų, rūmų istoriją, jame vyravusio gyvenimo būdo specifiką.
Specialistų nuomone, tokios kolonos stovėdavusios dvaro kambarių kampuose, tarp baldų, o ant jų dvarininkai mėgdavo padėti biustus, skulptūras, kandeliabrus.
XIX a. autentiškomis kolonomis jau gali pasigrožėti ir visi muziejaus lankytojai.
Diana JOMANTAITĖ-JONAITIENĖ
Kretingos muziejaus kultūrinės veiklos vadybininkė
