Pradžia » Naujausios » Aktualijos » Kretingiškiai leidosi į kelionę laiku: Kretinga–Bajorai
Aktualijos

Kretingiškiai leidosi į kelionę laiku: Kretinga–Bajorai

Birželio 18-osios popietę Kretingos biblioteka pakvietė kretingiškius susiburti pažintiniam pėsčiųjų žygiui „Keliautojai laiku: Kretinga–Bajorai“, kuris driekėsi nei daug, nei mažai – beveik 10 kilometrų. Šiuo žygiu buvo siekiama sudominti žmones vietos istorijos pažinimu, aktualizuoti istorinio paveldo objektus, urbanistines vietas, ypač atskleisti Klaipėdos ir Kretingos kraštų skirtumus, vietas, kurios per laikmečius sunyko, išnyko ar išliko iš laikotarpio, kai šias teritorijas skyrė valstybinės sienos.

Startuojant iš Kretingos bibliotekos kiemelio žygeivius lydėjusi gidė Diana Jomantaitė-Jonaitienė įspėjo, jog šįkart bus keliaujama mažiau turistams žinomais takais, bus susipažįstama su tomis vietomis, kuriose ekskursijų grupės įprastai nesilanko.

Nors buvo numatyta daugiau dėmesio skirti skirtingais istorijos laikotarpiais persipynusiam Mažosios Lietuvos (Klaipėdos krašto) ir Kretingos krašto palikimui bei jų skirtumams, keliaudami žygeiviai nuosekliai domėjosi ir neatsiejama Kretingos miesto istorija, pakelingais objektais. Maršrutas prasidėjo nuo trumpos pažinties su lietuviškąja Kretingos miesto dalimi, o pabaiga buvo numatyta ties 130 metų skaičiuojančiu vokiško stiliaus arkiniu tiltu Bajoruose.

Didžiajai daliai keliautojų buvo staigmena, jog buvusios Turgavietės (dab. Rotušės) aikštės ir Vokiečių (dab. Birutės) gatvės kampe kadaise stovėjo dailus mūrinis dviejų aukštų pastatas, kurį 1842 m. iš dvaro išsinuomojo Rusijos imperijos Vidaus reikalų ministerijos Muitinės žinyba, įrengusi jame muitinę ir pakhauzą – prekių sandėlį. Kretingiškiai ilgainiui pastatą ėmė vadinti Tamužine. 1919 m. pastate trumpai veikė Lietuvos muitinė ir iždinė.

Nuo šio objekto vietos žygeiviai leidosi Birutės gatve į Kretingos „užmiestį“, kur klausėsi pasakojimų apie žydų gyvenamąjį rajoną, ten veikusią turgavietę, malūną, karčemas, Pelėdos kalno legendą ir kt., kol pasiekė Kretingos geležinkelio stotį. Senoji Kretingos geležinkelio stotis per savo neilgą istoriją (1925–1941 m.) regėjo daug žinomų ir paprastų Lietuvos žmonių: prezidentų, ministrų, politinių ir karinių veikėjų, kultūrininkų ir menininkų, piligrimų ir turistų. Šio pastato architektūrinis stilius priminė kurortinio miesto – Palangos vilas.

Tęsiant žygį, gidė Diana juokaudama žygeivių paklausė, ar visi turi su savimi pasiėmę asmens dokumentus, kadangi teks kirsti valstybinę sieną – Carinės Rusijos ir Vokietijos ribas. Pamažu keliaujant visi atkreipė dėmesį, kaip keičiasi pastatų architektūra, jog visai kitokie namai dominuoja vokiškojoje Kretingos pusėje. Vienas įdomiausių objektų – buvusioje Bajorų geležinkelio stotyje išlikęs visas specifinių pastatų ansamblis, kuris labiau siejamas su XX a. pr. Čia yra išlikusių keletas pastatų: raudonplytis dviaukštis sandėlis, ilgas, siauras, medinis keleivių laukiamasis, geležinkelininkų namas.

Tačiau daugiausia dėmesio sulaukė ypatingos architektūros vandens bokštas, toks išlikęs vienintelis visoje Lietuvoje. Bokštas – itin puošniu portalu, dekoratyvinių formų stogu su smaile. Kaip ir kiti, Bajorų geležinkelio vandens bokštas pirmiausia buvo skirtas garvežiams aptarnauti (bet kartu tiekė vandenį ir visai gyvenvietei). Šis objektas ne tik žavėjo žygeivius, bet ir sukėlė didžiulį jų susirūpinimą jo likimu bei galimybėmis restauruoti.

Paskutinis aplankytas paveldo objektas – dar 1892 m. vokiečių statytas akmens mūro, trijų arkų, apmūrytų raudonomis plytomis, viadukas. Tai turbūt vienintelis objektas, kuris atrodo lygiai taip pat, kaip buvo pastatytas, nors skaičiuoja daugiau nei 100 metų.

Visi žygeiviai, skyrę keletą sekmadienio valandų savo kraštui pažinti, prisipažino, jog sužinojo daugybę visiškai negirdėtų dalykų, atkreipė dėmesį į architektūrinius objektus, pamatė, kaip akivaizdžiai skiriasi Kretingos miesto dalys bei kūrė planus, kaip galėtų prisidėti ar inicijuoti kai kurių objektų gelbėjimą nuo gresiančio nykimo. Tai buvo nuostabi galimybė leistis į bendruomenišką kelionę, pažinti kraštą ar jį atrasti iš naujo.

Renginys projekto „Keliautojai laiku: kultūros ir istorijos epochų interpretacijos“ dalis. Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba, Kretingos rajono savivaldybė.

BIRUTĖ NAUJOKAITIENĖ,

Facebook komentarai
Dalintis:

Panašūs straipsniai

Palikite komentarą