In memoriam Vida Giedrimienė (1943–2026)

Reklama

Tarp mūsų gyvena pabaiga, ji visur atseka, –

nesvarbu, kur nukeliautume, ji išnyra taip netikėtai,

ir niekad negali žinoti, iš kurios pusės ji tave užpuls,

nespėji nė jos pavidalo įžvelgti,

neišmanai, kaip su ja kovoti.

/Vincas Mykolaitis-Putinas/

Žydint obelų sodams, žemę svaiginant alyvų kvapui, pavasarinių pievų žiedais siuvinėtu taku į Amžinybę išėjo Vida Giedrimienė. Išėjo mama, mokytoja, lituanistė, lyderė, buvusi Kretingos rajono savivaldybės tarybos narė, kūrusi rajono švietimo ateitį.

Atsisveikinimas su velione nuo šeštadienio (gegužės 23 d.) 15 val. Kretingos laidojimo namuose „Rimtis“. Urna išnešama sekmadienį, 12 valandą. Amžinojo poilsio atguls Kretingos civilinėse kapinėse (Darbėnų plentas).

Vida Giedrimienė gimė 1943 metų balandžio 28 dieną Skuode. Šeimos gyvenimo pasirinkimai vedė ją Žemaitijos kalvelėmis – 10 klasių baigė Varnių vidurinėje mokykloje, 11 klasėje mokėsi Šilalės vidurinėje mokykloje. Būdama gabi mokinė, mylėdama literatūrą, 1960–1965 m. studijavo Vilniaus valstybiniame pedagoginiame institute, Lietuvių ir literatūros fakultete. Baigusi studijas, vienerius metus dirbo lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Skuodo rajono Lenkimų vidurinėje mokykloje, metus – direktoriaus pavaduotoja Tauragės r. Pagramančio aštuonmetėje mokykloje, ėjo Šilalės rajono Švietimo skyriaus metodininko pareigas.

Švietimas tapo Vidos Giedrimienės lemtimi ir 1969 metais atvykus į Kretingos rajoną. Savo pedagoginiu talentu dalinosi mokytojaudama Darbėnų vidurinėje mokykloje. Aštuoniolika metų buvo Kretingos rajono Švietimo skyriaus metodinio kabineto vedėja, mokyklų inspektorė. Dirbo Kretingos rajono knygyno vedėja. Vėliau trylika metų ėjo Kretingos rajono Švietimo skyriaus vedėjo pareigas. Nelengvu metu jai teko kurti švietimo architektūrą, tačiau jos darbštumas, kūrybiškumas, reiklumas sau ir kitiems, gebėjimas telkti ir vienyti padėjo sėkmingai įveikti pertvarkos darbus: įgyvendinti regioninės švietimo politikos plėtrą, diegti profilinį mokymą, optimizuoti ugdymo įstaigų tinklą, įkurti rajono švietimo centrą.

Švietimo kūrėjos Vidos Giedrimienės lyderystė, iniciatyvos ir reikšmingi pasiekimai buvo įvertinti: 2003 metais Lietuvos Respublikos prezidento dekretu apdovanota ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiumi, 2005 metais įteiktas Klaipėdos apskrities Garbės ženklas už tai, kad 1992–2005 metais, jai vadovaujant Švietimo skyriui, Kretingos rajone sukurta gabių ir specialiųjų poreikių vaikų ugdymo sistema. Už profesionalią vadybinę veiklą apdovanota Švietimo ir mokslo ministerijos, Klaipėdos apskrities, Kretingos rajono mero, kitų institucijų raštais bei padėkomis. Jos savastis bylojo apie kuklų, inteligencija ir aukšta vidine kultūra paženklintą asmenybę, kuri, priimdama skirtus apdovanojimus, sakydavo: „Ne vadovai yra verti apdovanojimų, o visa švietimo bendruomenė“. Niekada pasiekimų šviesos neprisiskyrė sau asmeniškai, nors jos vadovavimo laikotarpiu rajono mokyklos garsėjo šalies bei tarptautinėse olimpiadose, o kai kurių dalykų valstybinių egzaminų rezultatai jau tada buvo aukštesni už šalies vidurkį. Visada gyveno ir dirbo laikydamasi krypties, kad svarbiausia „būti ne dėl savęs, svarbiausia būti dėl ko nors kito“.

Vidos Giedrimienės dvasiai ir pasaulėjautai natūraliai buvo suprantamos žmogiškumo, sąžiningumo ir teisingumo sąvokos. Jos pedagoginė, vadybinė ir visuomeninė veikla buvo pavyzdžiu, buriančiu bendraminčius. Ją švietimo bendruomenė gerbė už paprastumą ir nuoširdumą, darbštumą ir pareigingumą, tiesų ir atvirą žodį. Pasitraukusi iš aktyvios profesinės veiklos, Vida Giedrimienė džiaugėsi laiku, skirtu asmeniniams pomėgiams. Su prieš šešerius metus amžinybėn iškeliavusiu vyru Edmundu Giedrimu, dailininku, buvusiu vyr. miesto architektu, turėjo progų dažniau pasivaikščioti po gražėjančią Kretingą, kurioje gausu judviejų profesinės veiklos menamų ir apčiuopiamų ženklų. Turėjo laiko sau, savo pomėgiams, mylimiems žmonėms, knygoms, kelionėms. Ji visą gyvenimą aistringai mylėjo jūrą, kurios bangose surasdavo paguodą, nusiraminimą, atokvėpio akimirką, įkvėpimą ir prasmę naujiems darbams. Ne vienas švietimo lauko bendražygis mena, kaip ji ilgesingai mėgo dainuoti dainos eilutes „sugriauk visus tiltus, kelius išardyk, tik taką per kopas, maldauju, palik…“.

Ne vienas galėjo iš Vidos Giedrimienės pasisemti energijos, optimizmo ir stiprybės. Ji visada veržėsi į didelius darbus ir aktyvią veiklą, kai buvo sunku, nesiguodė, nesiskundė, nedejavo, mokėjo santūriai išgyventi kasdienybę. Visada pasiruošusi patarti, padėti, neabejinga kitų nelaimėms, galinti įkvėpti vilties. Ilgus metus ji dovanojo Kretingos rajono švietimui savo patirtį, įžvalgas, žmogiškumą, prisidėjusį prie begalės mokinių ugdymo(si). Vida Giedrimienė buvo ryškus autoritetas, puiki vadovė, kurios gebėjimas matyti, pastebėti kiekvieną kolegą, jausti mokyklą kaip savo pačios dalį ne tik kėlė susižavėjimą, bet ir įkvėpė kitus į ją lygiuotis. Net ir silpstant jėgoms, ji ilgėjosi Kretingos, tapusios jos namais, jai iki paskutinio atodūsio rūpėjo šiandienos mokykla ir kiekvienas, su kuriuo ėjo prasmingu pedagogo keliu. Ji buvo tiesos žmogus, kuriai visada labiau svarbesni buvo visuomenės interesai, nei jos pačios asmeninė gerovė. Iki paskutinio atodūsio liko ištikima savo idealams ir vertybėms. Jos atminimas pažinojusiųjų atmintyje išliks kaip pilietiškumo, patriotiškumo ir teisingumo kamertonas, kuriuo matuojamas žmogus.

Laikas nenuneša į užmarštį žmogaus atminimo. Visada lieka gerumo tiltas, jungiantis Ją mylėjusius žmones. „… Laikas, aš niekaip negaliu nuo jo atsiskirti…“ – deja, 2026-ųjų gegužis užvertė paskutinį šviesaus atminimo Vidos Giedrimienės žemiškojo gyvenimo puslapį.

Kartu besidalindami skausmu, nuoširdžiai užjaučiame velionės dukras Aurimą ir Egitą bei kitus artimuosius. Tegul Viešpats jai šypsosi.