Neišsipildžiusi vizija arba kodėl Gargždelės koplyčia netapo bažnyčia?

Keliaudami po Žemaitiją nepravažiuokite Gargždelės kaimo (Kretingos r.), kurio pavadinimas, kaip manoma, kilo nuo žodžio „Gargždas“, reiškiančio nuosėdinę uolieną, sudarytą iš apvalių akmenukų. Pasirodo, jog pastarųjų čia niekada netrūko, todėl kaimas pradėjo formuotis itin akmeningoje vietovėje. Taigi, kada čia atsirado kapinės ir koplyčia?

Manoma, jog pirmoji medinė koplytėlė galėjo būti pastatyta dar XVIII a. vid., o kapinės turėjo būti įkurtos panašiu laiku arba net dar anksčiau. Tiesa, pastarosios priklauso Salantų parapijai, todėl yra vadinamos dvejopai – Gargždelės arba Salantų kapinėmis. Įdomu tai, jog čia amžinojo poilsio atgulė ne tik žemaičių vyskupo Motiejaus Valančiaus tėvai, bet kartu su tėvu ir talentingas menininkas-akmentašys, Orvidų sodybos įkūrėjas – Vilius Orvidas. Be jų kapinėse galite aplankyti ir kitų svarbių visuomenės veikėjų, pedagogų bei kunigų kapavietes. Kalbant apie dabartinę koplyčią, žinoma, jog pastatas didikų Gorskių užsakymu šiose kapinėse atsirado XIX a. 3 deš. ir buvo dedikuotas kankinei Šv. Barborai.

Koplyčia ar bažnyčia? Sprendžiant iš koplyčios tūrio, plano, vidaus įrengimo bei šalia esančios varpinės, manoma, kad visgi fundatorius – Telšių apskrities bajorų maršalka ir Salantų dvarininkas –  Leopoldas Gorskis čia buvo numatęs statyti ne koplyčią, o bažnyčią, kuri veiktų kaip Salantų parapinės bažnyčios filija (atskiras padalinys). Šį faktą patvirtina ir virš durų išlikusi fundacinė lentelė su lotynišku užrašu, kuriame aiškiai nurodoma, jog čia 1824 m. pastatyta bažnyčia (lot. Ecclesia). Žinoma, jog Gargždelės koplyčioje pamaldos buvo organizuojamos XIX a. vid. remontuojant senąją Salantų bažnyčią ir XX a. pr. nusprendus Salantuose statyti visiškai naują šventovę. Tiesa, tuomet iš senosios bažnyčios, prieš ją nugriaunant, į Gargždelės koplyčią buvo perkelta dalis įrangos. Galima sakyti, jog minėtais laikotarpiais koplyčia kaip ir atliko pirminę savo funkciją, laikinai tapdama pagrindine pamaldų vieta. Nenuostabu, jog po to Gargždelės koplyčioje pamaldos buvo organizuojamos vis rečiau, praktiškai tik švenčių metu, kadangi pagrindiniu parapijos centru išliko Salantai. Taigi, atrodo, jog pirminė pastato vizija – būti bažnyčia – taip ir neišsipildė.

Koplyčia stačiakampio plano su pusapvale apside. Nors eksterjeras nepasižymi ypatingu dekoratyvumu, visgi tam tikro puošnumo pastatui suteikia fasadus vertikaliai skaidančios plačios ir nežymiai išsikišusios lizenos, tarp kurių įkomponuoti ne tik apvalūs langeliai, bet ir kiek masyvesnės pusapskritės arkos. Dėmesį verta atkreipti ir į pagrindiniame fasade esančias dvivėres duris, puoštas rombiniais motyvais. Pastato kompoziciją užbaigia daugiakampio plano elegantiškas bokštelis, kurį vainikuoja kryžius. Netoli Šv. Barboros kapinių koplyčios stūkso ir XIX a. I p. pastatyta medinė varpinė. Pasakojama, jog paskutinis varpas iš čia paimtas XX a. pr.  Vokietijos kaizerio įsakymu, kuomet iš bažnyčių ir koplyčių buvo surenkami varpai, kurie dažniausi būdavo perlydomi ginklų ir amunicijos gamybai. Sovietmečiu abu pastatai nacionalizuoti. Vėliau koplyčia leista naudotis Kretingos kraštotyros muziejui, o 1989 m. pastatas grąžintas tikintiesiems. Tiek koplyčia, tiek varpinė – valstybės saugomi objektai.

Gargždelės kapinių koplyčia – tarsi senas, ir vietomis jau išblukęs, paveikslas. Atrodo, jog tas nubyrėjęs tinko sluoksnis, atvėręs raudonų plytų mūrą, lyg koplyčios širdis, kurioje saugomas ištisas praėjusių šimtmečių dienoraštis…

Archifasonas inf.