Kaip mes važiavome dviračiais

Pirmieji dviračiai Lietuvoje atsirado XIX a. pabaigoje. Žinoma, kad 1892 m. dviračių mėgėjai Vilniuje susibūrė į dviratininkų klubą, o analogiškas klubas Klaipėdoje minimas nuo 1885 m. XX a. 2–3 deš. Lietuvoje atsirado dviračių parduotuvės, kuriose buvo galima įsigyti iš Vokietijos, Anglijos ar Prancūzijos importuotų dviračių. Tuo metu jie dar buvo prabangos prekė ir kainavo nuo 300 iki 400 litų, kai už tokią kainą buvo galima įsigyti kelias melžiamas karves.

Pirkėjų patogumui dviračiai buvo parduodami ir išsimokėtinai, juos išsiperkant per metus, kiekvieną mėnesį sumokant po 25–30 litų. Vėliau Lietuvoje dviračiai atpigo, 1928 m. juos pradėjus surinkinėti JAV lietuvių kapitalo akcinei bendrovei „Amlit“, kuri per metus iš atvežtinių detalių Kaune surinkdavo apie 2 tūkst. vietinei rinkai skirtų dviračių, kuriems buvo suteikiama iki 3 metų garantija. Tarpukario Lietuvoje dviratis tapo svarbia susisiekimo priemone, ką rodo ir 1939 m. į šalį įvežtų 35 tūkst. dviračių kiekis. Naujiems dviračiams atpigus iki 170–200 litų ir išaugus pigesnių naudotų dviračių pasiūlai, vidurinė gyventojų klasė galėjo lengviau juos įsigyti, o turtingieji persėdo ant motociklų ir į lengvuosius automobilius. Tobulinti dviračius, juos pritaikant blogiems keliams, buvo visų dviračių gamintojų rūpestis, gaminant balnelius su dvigubomis spyruoklėmis, o priešakines dviračio šakes – su amortizatoriais. Jaunam vyrui turėti dviratį buvo ir prestižo reikalas, tad per vasarą dirbusieji pas ūkininkus savo uždirbtus pinigus pirmiausia investuodavo į dviratį.

Dviračiu buvo puikuojamasi prieš merginas, neretai jas pavėžėjant ant dviračio rėmo skersinio, o dar neturintieji galėjo su jais nusifotografuoti ir fotografijų salonuose. Miestuose ir kaimuose atsirado daugiau ir moteriškų dviračių, kuriais mėgdavo važinėti ne tik šventiškai pasipuošusios merginos bei vyresnės moterys, bet ir sutanomis vilkintys kunigai. Dviračiais per šventes ir atlaidus užsipildydavo keliai ir vieškeliai, o per vyskupų vizitacijas tarp parapijų juos lydėdavo dviratininkų garbės sargybos. Dviračiai buvo plačiai naudojami ir kariuomenėje, policijoje, jais važinėdavo miškininkai, paštininkai, gaisrininkai, įvairių jaunimo organizacijų nariai – skautai, ateitininkai ir kt.

Šalies dviratizacija prisidėjo prie ekonomikos augimo, o galėdami nuvykti į kaimyninius miestus ar miestelius, į mokslus ar darbą, į apskrities centrus tvarkytis įvairių reikalų, svečius, vestuves ar atlaidus žmonės tapo gerokai mobilesni. Tarpukariu dviračius reikėdavo registruoti miestų savivaldybėse, čia buvo išduodami dviračių numeriai ir leidimai, už kuriuos buvo renkamos 4–5 litų metinės piniginės rinkliavos. Kiekvienas dviratis turėjo turėti perspėjimo įtaisą – skambutį ar kitokį garsinį signalą, o tamsiu paros metu – ir šviečiantį žibintą. Už įstatymo nevykdymą buvo baudžiama iki 50 litų bauda. 1936 m. buvo patvirtintos naujos kelių eismo taisyklės, kurių laikytis privalėjo ir dviratininkai. Už važiavimą neregistruotu dviračiu, už kelių eismo taisyklių nesilaikymą ar važiavimą kairiąja gatvės ar kelio puse ir kitus pažeidimus dviratininkai buvo baudžiami piniginėmis baudomis. Kartu su dviračiais Lietuvoje atsirado ir dviračių vagys, juolab kad tuo metu dviračiai nebuvo rakinami. Nuo dviračių vagysčių 1926 m. Šiauliuose savo vagies ir plėšiko „karjerą“ pradėjo vėliau visoje Lietuvoje savo žiauriais nusikaltimais pagarsėjęs 24 m. Šaukėnų valsčiaus gyventojas Stepas Rickus.

Kretingoje tarpukariu taip pat buvo prekiaujama dviračiais, ką patvirtina ant Kretingos apskrities valdybos leidimo važinėti dviračiu kitos pusės 1931 m. išspausdinta reklama. Joje kviečiama užsukti į Vilniaus g. 15 įsikūrusią verslininko Peisacho Zegermano (1883–1941) geležies dirbinių krautuvę, kurioje veikė pagrindinė dviračių prekybos atstovybė ir čia buvo galima įsigyti „visų geriausių pasaulio dviračių bei jų dalių.“ Čia buvo prekiaujama Latvello, Kaiser, Baltikum, U. S. A. Dollars ir kitų žinomų dviračių gamybos kompanijų dviračiais ir jų atsarginėmis dalimis. P. Zegermanas buvo aktyvus žydų bendruomenės narys, miesto burmistro padėjėjas, vienas Kretingos muziejaus 1935 m. liepos 12 d. įkūrimo signatarų. Kretingos veikė ir ne viena dviračių remonto dirbtuvė, tarp kurių žinomiausios Pranciškaus Beniušio dviračių remonto dirbtuvės. P. Beniušis buvo sėkmingas verslininkas, Birutės g. pradžioje XX a. 4-ame deš. rekonstravęs 1913 m. statytą vieno aukšto mūrinį pastatą ir jį pavertęs 2-jų aukštų pastatu su balkonu. Pirmame aukšte veikė manufaktūros prekių parduotuvė, o kieme stovėjusiame mediniame ūkiniame pastate XX a. 3-e deš. buvo įrengtos vienos pirmųjų mieste dviračių remonto dirbtuvės. Šis per 1941 m. gaisrą išlikęs ir vėliau kiek pakeistas pastatas Birutės g. pradžioje stovi ir šiandien, kai P. Zegermano parduotuvės prie susikirtimo su J. K. Chodkevičiaus gatve stovėjęs dviejų aukštų medinis namas sudegė iki pamatų, kurie buvo aptikti 2020 m. per Vilniaus g. archeologinius kasinėjimus. O Kretingos krašto dviratininkų mėgstamiausios kelionės dviračiu buvo išvykos prie Baltijos jūros nusimaudyti ir pasidžiaugti saule.

1940 m. sovietinei kariuomenei okupavus Lietuvą, buvo įvykdyta lengvųjų automobilių, autobusų ir sunkvežimių nacionalizacija, dviračius paliekant jų savininkams. Dviračiai ir karo, ir pokario metais išliko pagrindinė susisiekimo priemonė, tik prieškariu įsigytus užsienio bendrovių dviračius dėl atsarginių detalių trūkumo ir pačių dviračių nusidėvėjimo pakeitė sovietiniai dviračiai, daugiausia gaminti pagal iš Vokietijos po karo atvežtų dviračių gamyklų pavyzdžius. XX a. 6-e deš. šalies parduotuvėse pasirodė ir vaikiški triračiai. Vieną jų 1958 m. dukrai Daliai (gim. 1953 m.) padovanojo jos tėvas, 1951 m. iš Alkos kaimo prie Salantų į Sibirą ištremtas Kazys Beniušis. Po Stalino mirties palengvėjo tremtinių gyvenimas, jie laisviau galėjo verstis ūkine veikla, auginti gyvulius, turguose prekiauti pieno produktais, kiaušiniais ir mėsos gaminiais. Kadangi vaikiški 7–14 m. vaikams skirti Šiauliuose nuo 1951 m. gaminti dviračiai „Ereliukas“ ir „Kregždutė“ buvo palyginti brangūs, dauguma to meto vaikų važiuoti dviračiu išmoko tėvų, kaimynų ar draugų vyriškais dviračiais, važiuojant persikišus koją per rėmo tarpą tarp skersinio ir pedalų. Šis važiavimo būdas reikalavo akrobatinių sugebėjimų ir nemažų pastangų, nes išlaikyti pusiausvyrą buvo gana sunku. Bet koks dviratininkas be nubrozdintų kelių ir alkūnių, tepaluotų blauzdų ir dviračio grandinės sudraskytų kelnių? Užtat jausmas, kad pats gali važiuoti dviračiu buvo neapsakomas ir patirti „nuostoliai“ bei tėvų priekaištai jaunųjų dviratininkų nesustabdydavo, svarbu, kad atlaikydavo iš tvirto metalo padaryti dviračiai.

Dviračių kainos, palyginti su to meto atlyginimais, buvo nemažos. Tuo metu, kai minimalus atlyginimas buvo 60 rublių, o vidutinis – apie 100 rublių, vaikiškas triratis kainavo 30–40 rublių, o paprastas vienabėgis dviratis – 60–80 rublių. To meto vaikams dviratis buvo geriausias draugas, o juo važiuoti – pati smagiausia pramoga. Kiek paaugę ir jau pasiekiantys sėdynę vaikai sugebėdavo ant dviračio skersinio pavėžėti ne tik mažuosius savo brolius ir seseris, bet ir bendraamžius, o papildomas „keleivis“ neretai įsitaisydavo dar ir bagažui vežti skirtoje vietoje. Dviratis buvo svarbi transporto priemonė, juo buvo vykstama į darbą, į turistinius žygius, išvykas ar savo reikalais per dieną įveikiant ne vieną dešimtį kilometrų, nors jokių dviračių takų nebuvo. Automobilių keliuose ir miesto gatvėse buvo nedaug, tad atskirų dviračių takų ir nereikėjo. Tarpukario, karo ir pokario metais buvusi privaloma dviračių registracija buvo panaikinta 7-o deš. pradžioje ir dabar ją mažai kas prisimena. XX a. 6–7 deš. Lietuvoje išpopuliarėjo dviračių turizmas, keliaujant ne tik po Lietuvą, bet ir Sovietų Sąjungą, pasiekiant net ir Tolimuosius Rytus. Toks buvo 1960 m. per 4 mėnesius trukęs beveik 11 tūkst. km 6 lietuvių ir 2 estų žygis dviračiais iš Klaipėdos į Vladivostoką. Jam vadovavo 73 metų dviračių entuziastas, esperantininkas, kraštotyrininkas klaipėdietis Liudas Alseika (1887–1960), per šį žygį tragiškai žuvęs po sunkvežimio ratais, o tarp visą maršrutą įveikusių žygio dalyvių buvo ir salantiškis Domas Vitkus. 6-o deš. pradžioje šalyje išpopuliarėjus dviračių sportui, Kretingos krašto dviračių mėgėjai rungtyniaudavo lenktynėse aplink rajoną. Per 1960 m. rugpjūčio pradžioje vykusias 85 km lenktynes iš Palangos per Darbėnus, Salantus, Kūlupėnus į Kretingą „Laisvės“ audinių fabriko Bajoruose taurei laimėti vyko atkakli kova, o pirmasis Kretingos miesto stadione per futbolo rungtynių pertrauką trasoje sugaišęs 2 val. 44 min. finišavo palangiškis Pranas Knieža, vėliau tapęs žinomu Lietuvos dviratininku.

Nuo 1953 m. buvo rengiamos lenktynės „Aplink Tarybų Lietuvą“, kurių vienas etapų Palanga–Klaipėda–Palanga ėjo per Kretingą, tad kretingiškiai turėdavo galimybę išvysti geriausius šalies dviratininkus. Kretingoje nuo seno buvo įprasta dviračiais vykti į darbą, parduotuvę ar kitais reikalais ir tikrų dviračių mėgėjų nesustabdydavo net ir nepalankios oro sąlygos. Dviračiais kretingiškiai važinėja iki gilios senatvės ir tai patvirtina mieste sutinkama bene vyriausia Lietuvoje dviratininkė per 90 metų sulaukusi Rūta Vitkutė. 1970–1980 m. šalyje išpopuliarėjo vaikų dviračių varžybos „Ereliukais“ ir „Kregždutėmis“, pavadintos pagal tuo metu Šiauliuose gamintus populiarius vaikiškus dviračius ir tai prisidėjo prie dviračių sporto tarp vaikų ir paauglių skatinimo, kai šiose varžybose dalyvavo ne vienas vėliau žinomu Lietuvos dviratininku tapęs moksleivis. Atkūrus nepriklausomybę, šalyje gerokai padaugėjo lengvųjų automobilių, tad dviračio, kaip susisiekimo priemonės, reikšmė sumenko. Ilgainiui suprasta, kad miestuose daugėjant automobilių, skatinimas naudotis dviračiais ir tam skirtų takų įrengimas padeda ne tik mažinti spūstis ir oro užterštumą, bet ir gerina važiuojančiųjų dviračiu savijautą, nes šios veiklos nauda žmogaus organizmui neginčijama. Dviračių transporto plėtra Lietuvoje pastaraisiais metais įgavo naują pagreitį, valstybei kasmet skiriant vis daugiau lėšų dviračių takų plėtrai. Tuo mes siekiame artėti prie sveikesnių ir mažiau užterštų miestų kūrimo, kai Europoje tokių pavyzdžių nemaža, kur anksčiau už mus suprato, kad važiavimas dviračiais lemia teigiamus pokyčius, gerinant gyventojų sveikatą, mažinant taršą ir eismo spūstis. Važiavimas dviračiu – tai vienas maloniausių laisvalaikio praleidimo būdų. Kas gali būti geriau nei puikus oras, žavūs vaizdai ir minami dviračio pedalai.

Važiuokime dviračiais!

Romualdas BENIUŠIS