Garsiausias legendinės Kretingos „Minijos“ pergales prisiminus

1964-ieji metai aukso raidėmis įrašyti į Kretingos futbolo ir sporto istoriją, nes tais metais „Minijos“ komanda iškovojo šalies futbolo taurę bei pasipuošė Lietuvos aukščiausios lygos pirmenybių bronzos medaliais. Bet šie pasiekimai neatsirado iš niekur.

Futbolas nuo senų laikų Kretingoje buvo mėgstamas, vaikai ir paaugliai šio žaidimo pagrindus dažniausiai įgydavo miesto žvyrduobėje, kur nuo ryto iki sutemų virdavo atkaklios kovos. Čia užaugę futbolininkai papildydavo jaunių, jaunimo ir suaugusiųjų futbolo komandas, nes sporto mokyklos mieste nebuvo, kai treniruotės ir draugiškos bei oficialios rungtynės vykdavo miesto stadione prie parko. Kretingos futbolo komandos pakilimas XX a. 6-jame dešimtmetyje sietinas su iš Panevėžio po Hidromelioracijos technikumo baigimo pagal paskyrimą į Kretingos melioracijos statybos valdybą (MSV) dirbti atvykusio vieno rezultatyviausių visų laikų šalies futbolininkų Algimanto Lučinavičiaus (1933–2009) vardu. Jis 1957 m. kartu su kitu panevėžiečiu A. Mikšiu atvykęs į Kretingą sustiprino vietos „Melioratoriaus“ komandą, kuri tas pačiais metais regioninėje Klaipėdos zonoje užėmė I v. ir iškopė į B lygą, o 1958 m. joje užėmusi II v. iškovojo teisę kitais metais rungtyniauti šalies aukščiausioje lygoje.

Tais pačiais metais kretingiškiai pasiekė ir „Tiesos“ taurės finalą, kur namuose, stebint 7 tūkst. žiūrovų, po abejotinų teisėjo Kęstučio Andziulio sprendimų, po pratęsimo 3:5 pralaimėjo Vilniaus „Spartako“ meistrų komandos dubleriams, nors rungtynių eigoje pirmavo 3:1. Tais pačiais metais kretingiškiai savo aikštėje sužaidė ir pirmąsias taikiai 1:1 pasibaigusias tarptautines draugiškas rungtynes su Suomijos Pietarsario komanda.

Tolesnis Kretingos futbolo komandos brandos ir stiprėjimo etapas sietinas su 1961 m. įvykusiu futbolo komandos pavadinimo pakeitimu, kai nuo jos rėmėjų iki tol priklausiusi komanda, turėjusi „Žalgirio“, „Nemuno“, „Kooperatininko“, „Melioratoriaus“ ir „Laisvės“ pavadinimus, komandos žaidėjui Romualdui Skurvydui (1942–2021) pasiūlius ir komandos draugams pritarus, buvo pavadinta „Minija“, kuriai gerokai didesnį dėmesį bei paramą pradėjo skirti rajono valdžia, supratusi, kad stipri futbolo komanda suteiks ne tik garbę Kretingai ir džiaugsmo jos žmonėms, bet ir skatins vaikus bei jaunimą sportuoti. 1962 m. Vilniaus g. 10 pastačius naują daugiabutį, kurį ilgainiui kretingiškiai praminė „kremliumi“, čia įsikūrė į Kretingą pakviestas iš Linkuvos kilęs greitakojis centro puolėjas Ramutis Trumpenskas (1939–1993), pakeitęs į Panevėžį sugrįžusį A. Lučinavičių, bei tuomečio Kūno kultūros instituto absolventas su Kauno „Atleto“ komanda Lietuvos čempionu tapęs Algirdas Andriuškevičius (1938–2011), „Minijos“ komandos atakų organizatorius ir žaidžiantysis treneris, kai R. Trumpenskas tapo rezultatyviu puolimo lyderiu. 1963 m. Lietuvos A lygos čempionate kretingiškiai daug triukšmo sukėlė ne tik savo geru žaidimu, bet ir tuo, kad iš komandos buvo atimti jos iškovoti 3 taškai už tai, kad dvejose rungtynėse joje rungtyniavo prie Klaipėdoje naujai sukurtos „Granito“ meistrų komandos atsisakęs prisijungti ir dėl to laikinai diskvalifikuotas A. Andriuškevičius. Tais metais kretingiškiai, aukščiausioje lygoje užėmę garbingą IV v., subrendo ir tapo pajėgia, pasirengusia siekti dar aukštesnių tikslų, komanda.

1964 m. pavasarį Kretingos „Minija“ naujam sezonui pradėjo rengtis Palangoje, kur treniravosi ir dalyvavo „Palangos Juzės“ turnyre. Komanda jam ruošėsi negailėdama jėgų, vadovaujant treneriui A. Andriuškevičiui. Kaip prisimena 1962–1967 m. „Minijoje“ žaidęs kretingiškis Vladas Eitavičius, gim. 1940 m., visa komanda buvo apgyvendinta „Žuvėdros“ sanatorijos viršutiniame aukšte , dideliame kambaryje, kur buvo miegama metalinėse lovose. Treniruotės vykdavo pajūryje ir kopose, kur buvo ne tik bėgami krosai, bet ir sunkiai dirbama fiziškai, žaidėjams vienas kitą nešiojant ant pečių, su svoriais ir pan. Žaidžiant draugiškas rungtynes su Nemirsetoje dislokuoto karinio dalinio komanda, savo meistriškumu maloniai nustebino jos vartininkas latvis Auseklis Birgelis, netrukus tapęs pagrindiniu „Minijos“ vartininku. Šį turnyrą kretingiškiams pavyko laimėti, nors jame dalyvavo pajėgios Lietuvos ir Latvijos komandos. Jos gretas ypač sustiprino taip pat, kaip ir R. Trumpenskas, iš Linkuvos miestelio kilęs fiziškai pajėgus ir ištvermingas „geležinis“ saugas Stasys Bajelis, tapęs ne tik atakų organizatoriumi, bet ir žaidėju, gebančiu įmušti svarbius įvarčius. Nors „Minija“ 1964 m. Lietuvos A lygos pirmenybių I ratą baigė sėkmingai, per 15 rungtynių surinkusi 23 taškus ir kartu su Kauno „Inkaro“ komanda dalijosi I vieta, vasarą prasidėjusioje „Tiesos“ taurėje kiekvienos rungtynės, nepriklausomai nuo varžovų pajėgumo, buvo atkaklios ir reikalavo daug jėgų. Jos finalą pavyko pasiekti gana nelengvai, laimėjus 1:0 prieš Plungės „Linų audinius“, 3:0 – prieš Kauno „Maistą“, atkaklioje kovoje 3:2 buvo laimėta prieš Radviliškio „Lokomotyvą“ ir pusfinalyje 3:1 – prieš Šiaulių „Elnią“ tik po pratęsimo, kai kretingiškis Edvardas Valatka rezultatą 1:1 išlygino tik paskutinę – 90-ąją – rungtynių minutę.

Finalinės šalies futbolo taurės rungtynės rugsėjo 13 d., sekmadienį, Kretingos stadione tarp vietos „Minijos“ ir Klaipėdos „Baltijos“ komandų, kurias stebėjo 5 tūkst. žiūrovų, kai Kretingoje tuo metu gyveno per 10 tūkst. gyventojų, tapo išskirtiniu įvykiu. Jų pradžia kretingiškiams susiklostė ypač sėkmingai, atakų lyderiui R. Trumpenskui 9-ą ir 10-ą min. įmušus du greitus įvarčius. Nors pirmą kėlinį varžovai 35-ą min. pelnė įvartį, o po pertraukos 77-ą min. – ir antrąjį, 53-ią min. po vienintelio kretingiškių kelto kampinio S. Bajelio galva pelnytas trečiasis įvartis tapo „auksiniu“, nulėmusiu „Minijos“ nelengvą pergalę rezultatu 3:2. Komandos kapitonui R. Trumpenskui buvo įteikta „Tiesos“ laikraščio pereinamoji taurė, žaidėjai pagerbti ąžuolo lapų vainikais, stadiono bėgimo taku apeitas ir garbės ratas. Tai tapo neeiline švente ne tik futbolininkams, komandos gerbėjams, bet ir visiems kretingiškiams. Šiose rungtynėse įvarčius pelnę iš mažo Linkuvos miestelio kilę R. Trumpenskas ir S. Bajelis kartu su visa „Minijos“ komanda pateko į Lietuvos futbolo istoriją. „Tiesos“ taurės turnyro atkakliose kovose išvarginti žaidėjai silpniau pasirodė pirmenybių II rate, netikėtai pralaimėję kelerias rungtynes silpnesniems varžovams ir surinkę tik 15 tšk., bet palankiai susiklosčius aplinkybėms, to pakako dėl geresnio įmuštų ir praleistų įvarčių santykio 59:40 užimti III v. Neabejotinu komandos lyderiu buvo R. Trumpenskas, įmušęs 25 įvarčius, jam gerai talkino ir 8 įv. įmušęs R. Skurvydas bei 7 įv. pelnęs S. Bajelis. Po čempionato žaidėjai buvo pagerbti jiems iškilmingai įteikiant bronzos medalius, nors piniginio paskatinimo jie negavo.

Kaip prisimena V. Eitavičius, futbolininkai buvo įdarbinti miesto įstaigose ir įmonėse, todėl dažniausiai treniruodavosi vakare po darbo, o tuometinis komandos aprūpinimas buvo kuklus, trūko aprangos, futbolo kamuolių, sportinės avalynės. Komanda į rungtynes didžiuosiuose šalies miestuose ir rajonuose vykdavo kukliu PAZ markės 20 vietų autobusu, kelionės neretai trukdavo nuo 3 iki 5 valandų, bet tai netrukdė net ir išvykose rodyti solidų, sporto gerbėjų akiai malonų žaidimą, ir siekti pergalių. Jis iki šiol prisimena, kad 1967 m., pabaigus futbolininko karjerą, rajono sporto komiteto darbuotojas paprašė grąžinti ne tik naudotą sportinę aprangą, bet ir dvejus padėvėtus sportinius batelius, lyg jų nebūtų užsitarnavęs.

Šie „Minijos“ sportiniai žygdarbiai, kovojant su šalies didmiesčių stambių įmonių ar organizacijų remiamomis futbolo komandomis, tapo puikia paskata jauniesiems kretingiškiams pradėti žaisti futbolą ir siekti sportinių aukštumų, nors šie svarūs „Minijos“ pasiekimai daugiau ir nebuvo pakartoti. Gaila, bet šiandien šias legendines „Minijos“ pergales prisimena tik sporto mėgėjai ir senieji kretingiškiai, kai šiam neeiliniam 60 metų jubiliejui pažymėti nesugebėta surengti net kuklaus paminėjimo, fotografijų parodos ar futbolo turnyro, pasikviečiant Kretingoje gyvenančius 1964 m. legendinės Minijos žaidėjus Vytautą Vilką ir Vladą Eitavičių. Maža to, savotišką „dovaną“ šiems legendinės „Minijos“ pasiekimams paminėti įteikė Kretingos rajono savivaldybės taryba, miesto stadioną prieš pat jo rekonstrukciją skubiai nusprendusi pavadinti Šaulių vardu, nors ikikarinė šios sukarintos visuomeninės organizacijos veikla nei su šiuo sovietmečiu įrengtu stadionu, nei su Kretingos futbolo svariais pasiekimais nėra susijusi. Rajono taryba neišgirdo ir atskirų Tarybos narių bei visuomenės atstovų raginimo šį klausimą geriau apsvarstyti, atsižvelgiant į daugumos žmonių kitą nuomonę, sprendimą atidedant po stadiono rekonstrukcijos, taip pat ieškant kitokių XX a. 4-ame deš. šioje vietoje įkurto Šaulių sąjungos sporto aikštyno atminimo įamžinimo būdų. Visuomenės balsas taip ir liko neišgirstas, nors 34-erius metus po nepriklausomybės atkūrimo šio gerokai apleisto ir nugyvento stadiono apgailėtina būklė ir jo pavadinimas nerūpėjo ne tik rajono valdžiai, bet ir patiems šauliams. Deja, Kretingoje žmonių nuomonė rajono Tarybos narių ignoruojama jau ne pirmą kartą, kaip atsitiko šiame stadione įspraudus per tūkstantį žiūrovų talpinantį, tik keliasdešimt metrų nuo daugiabučių namų kvartalo nutolusį, be didesnės automobilių stovėjimo aikštelės didžiulį sporto centrą, kai tik už kelių šimtų metrų buvo laisvas Savivaldybei priklausantis žemės sklypas su perspektyva ten įrengti ne tik sporto centrą su talpia automobilių stovėjimo aikštele, bet ir kitų sporto šakų: krepšinio, tinklinio, teniso, badmintono, ir kitas aikšteles, kurių jau šiandien reikia žmonėms, o dar labiau jų reikės augant ir plečiantis miestui. Nors šiandien apie legendinės „Minijos“ sporto pasiekimus stengiamasi nutylėti, jie išliks ne tik miesto istorijoje, bet ir žmonių atmintyje, o gal ateis laikas, kai šios neeilinės pergalės sulauks ir rajono valdžios dėmesio, bus pažymėtos bei įamžintos.

Romualdas BENIUŠIS

Pajurio naujienos