„Scenos ribos tiesiog išnyks“: vizualinio pasaulio kūrėjai apie Klaipėdos festivalio atidarymo oratoriją „Pasaulio sutvėrimas“

Reklama

Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro (toliau – KVMT) festivalio atidarymo vakarai rugpjūčio 13 ir 14 dienomis žada tapti įspūdingu muzikos ir vizualiniu įvykiu. VI Klaipėdos festivalį, dedikuotą Karalienės Luizės jubiliejui, pradės monumentali Josepho Haydno oratorija „Pasaulio sutvėrimas“. KVMT salėje „Jūra“ klasikinė muzika susilies su šviesų dramaturgija, vaizdo projekcijomis ir šiuolaikinėmis technologijomis, paversdama teatro erdvę gyvu pasakojimu apie pasaulio gimimą.

Martynas Dyša

Šio pastatymo vizualinės koncepcijos kūrybinė komanda – Linartas Urniežis (vizualizacija ir projekcijos), Martynas Dyša ir Lukas Miceika, profesionalai ne vienerius metus stebinantys ambicingais tarptautiniais projektais. Jų darbai puošė pasaulinio garso atlikėjų, tokių kaip Jennifer Lopez ir „Gipsy Kings“, koncertus, jie kūrė valstybinės reikšmės renginius Katare kartu su Didžiosios Britanijos Karališkosios šeimos renginių režisieriumi Davidu Zolkweriu, o šiemet įspūdinga projekcija ant stadiono aikštės atidarė Pasaulio beisbolo čempionatą. Sukauptą patirtį jie pirmą kartą tokiu mastu perkels ir į Klaipėdos festivalio sceną. Prie šios komandos „Pasaulio sutvėrime“ jungiasi žinomas apšvietimo meistras Arvydas Buinauskas, kuris kuria šviesų dizainą ir scenografiją.

Lukas Miceika

Kūrėjų sumanymas – ne iliustruoti muziką, o suteikti jai erdvę, šviesą ir kvėpavimą. Pasitelkus pažangias projekcijų kartografavimo (projection mapping) technologijas, salės architektūra taps spektaklio dalimi, o žiūrovai bus apsupti kosminių vaizdinių, šviesos ir judesio. Scenos ribos išnyks, o kiekvienas esantis salėje atsidurs pačiame pasaulio sutvėrimo vyksme – ten, kur garsas, vaizdas ir emocija susilieja į vieną visumą. Tokios apimties imersinė vizualinė patirtis Klaipėdos festivalyje bus pristatyta pirmą kartą ir taps vienu ryškiausių šių metų festivalio akcentų.

Apie tai, kaip gimsta tokio masto vizualinis pasakojimas, kodėl buvo pasirinkti būtent šie meniniai sprendimai ir kuo šis pastatymas išsiskirs net tarptautiniame kontekste, pasakoja Linartas Urniežis.

Linartas Urniežis. Asmeninio albumo nuotrauka

Pristatykite savo kūrybinius sumanymus kuriant vaizdo projekcijas oratorijai „Pasaulio sutvėrimas“.

Pagrindinis mūsų kūrybinis sumanymas šiam pastatymui – visiškai sulaužyti tradicinio akademinio renginio rėmus ir sukurti gilų imersinį (įtraukiantį) įspūdį. Dažniausiai klasikinės muzikos koncertuose žiūrovas lieka tik pasyvus stebėtojas, sėdintis salėje priešais statiškai scenoje išsidėsčiusį chorą ir orkestrą. Šį kartą mes keičiame žaidimo taisykles.

Vizualinėmis projekcijomis siekiame suvaldyti ir visiškai transformuoti pačią erdvę, paversdami ją integralia pasakojimo dalimi. Scenos ribos tiesiog išnyks: pasitelkiant šiuolaikines technologijas, pati pastato salė taps gyvu, pulsuojančiu žvaigždžių skliautu ir kosminėmis platybėmis, kurios apsups kiekvieną atėjusįjį. Žiūrovas bus nebe įvykio stebėtojas iš šalies, o tiesioginis pasaulio sutvėrimo virsmo dalyvis, pasinėręs į garsų ir vaizdinių sintezę. Tai visiškai naujas santykis tarp muzikos, architektūros ir auditorijos, kokio Klaipėdoje dar nebuvo.

Pasaulio sukūrimo tema savaime yra labai vizuali – nuo chaoso iki šviesos, nuo pirmųjų gyvybės ženklų iki žmogaus atsiradimo. Kaip tokią milžinišką istoriją paversti sceniniu vaizdu, kuris ne iliustruotų muziką, o taptų lygiaverte jos dalimi?

Tai, be abejo, yra pati sudėtingiausia ir kartu labiausiai įkvepianti kūrybinio proceso dalis. Pasaulio sutvėrimo mitas savo masteliu yra milžiniškas, todėl didžiausia klaida būtų nueiti lengviausiu keliu – tiesmukai iliustruoti tai, kas giedama tekste ar grojama orkestro. Mūsų tikslas – ne vizualiai dubliuoti muziką, o sukurti lygiavertį dialogą su ja, papildant muzikinę išraišką vizualiniais potėpiais, kurie pirmiausia transliuoja emociją ir būseną, o ne konkretų objektą.

Siekdami pabėgti nuo banalių, tiesioginių raktų į vaizdinius, ieškome netikėtų, metaforiškų sprendimų. Pavyzdžiui, visiems puikiai pažįstamas Edeno sodas mūsų pastatyme nebus tradicinis sodas su žaliais medžiais ir gyvūnais. Vietoj to žiūrovas išvys konceptualų, betoninių struktūrų ritmą, kuris savo formomis tik imituoja medžių kamienus ar miško masyvą, o gyvybę ir gamtos pulsavimą jame išryškins subtiliai integruoti architektūriniai žalumos akcentai ir šviesos lūžiai. Tokia interpretacija leidžia pažvelgti į amžinąją temą per šiuolaikinio žmogaus prizmę ir sukurti gilų, asociatyvų vaizdą, kuris kviečia mąstyti, o ne tik stebėti.

Šiame pastatyme vaizdo projekcijos, šviesų dramaturgija ir muzika bus neatsiejami vienas nuo kito. Kaip vyko kūrybinis dialogas su režisiere Rūta Bunikyte, dirigente Adrija Čepaite? Ar buvo sprendimų, kurie gimė tik ieškant bendros vizijos?

Darbas prie šio pastatymo reikalauja visiško sinchroniškumo, nes vaizdo projekcijos, apšvietimo dizainas, scenografija ir muzika veikia kaip viena nedaloma visuma. Kūrybinis dialogas su režisiere R. Bunikyte ir dirigente A. Čepaite nuo pat pradžių rėmėsi aukščiausio lygio profesionalumu. Jos išliejo tvirtą spektaklio pamatą, o mūsų komandai beliko ant jo pastatyti likusį „namą“ – vizualiai užpildyti erdvę ir sukurti reikiamą atmosferą.

Ieškant bendros vizijos, atsisakėme minties, kad vaizdas turi tik aklai sekti muziką. Scenografija ir šviesų dramaturgija čia tampa lygiaverčiais aktoriais. Spektaklio metu naudosime dinamišką elementų kaitą: tam tikrose dalyse solo partiją perims tik šviesa, kitur emocinį krūvį neš vaizdo projekcijos, o kulminacinėse vietose muzikiniai akcentai bus sustiprinti ryškiais, sinchroniškais vizualiniais pliūpsniais. Ši elementų sinergija leidžia partitūros akordus paversti apčiuopiamais erdviniais reiškiniais.

Šiandieninės technologijos scenoje atveria kone neribotas galimybes. Ką panaudosite KVMT scenoje, kokių priemonių, technikos tam prireiks?

Šiuolaikinės technologijos scenoje iš tiesų atveria kone neribotas galimybes, tačiau jas suvaldyti KVMT erdvėje – didžiulis iššūkis. Šiam pastatymui pasitelksime pažangią vaizdo projekcijų kartografavimo (projection mapping) technologiją. Norint vaizdu kokybiškai padengti nestandartinę esamą erdvę ir sujungti visus vizualinius elementus į vientisą visumą, neužteko vien kūrybinės vizijos. Tam prireikė itin sudėtingų techninių sprendimų ir preciziškų inžinerinių skaičiavimų.

Dažnai sakoma, kad geriausios vaizdo projekcijos yra tos, kurių žiūrovas net nepastebi, o tiesiog panyra į kuriamą pasaulį. Kas jums svarbiausia?

Geriausias vizualinis sprendimas yra tas, kuris netampa savitiksliu šou, o organiškai įtraukia. Šiuo pastatymu norisi publikai sukurti erdvę, kuri leistų mūsų kuriamiems vaizdiniams pratęsti jų pačių mintis bei vaizduotę. Man svarbiausia ne primesti vieną tiesą, o išprovokuoti gyvą, autentišką žiūrovo reakciją ir sukelti klausimų.

Būsiu laimingas salėje matydamas kuo įvairiausias emocijas: žmones, šnabždančius vieni kitiems į ausį, besišypsančius, besijuokiančius, o galbūt – kritikuojančius ar net snaudžiančius. Kiekviena iš šių būsenų yra natūrali ir vertinga. Jei mūsų darbas sukelia stiprų grįžtamąjį ryšį ir nepalieka salės abejingos, vadinasi, pagrindinis kūrybinis tikslas yra pasiektas.

Šis vakaras gali tapti tikru stebinančiu atradimu?

Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro sėkmės paslaptis visada buvo gebėjimas pasiekti neįtikėtinai plačią auditoriją. Teatras tai daro per inovatyvius sprendimus ir čia kuriančius aukščiausio lygio profesionalus. Todėl šis pastatymas nėra skirtas tik siauram akademikų ratui – jis sukurtas absoliučiai visiems: nuo „Gen Z“ kartos atstovų iki meno kritikų, melomanų ar tiesiog smalsių Klaipėdos gyventojų ir miesto svečių.

Tai bus technologiškai inovatyvus ir vizualiai galingas pasirodymas, kuriame kiekvienas žiūrovas atras savo raktą į išgyvenimą. Vieni pasiners į kosminę muzikos didybę, kiti bus užburti šviesų dramaturgijos ir scenografijos, treti – imersinių vaizdo projekcijų. Ši elementų sinergija garantuoja, kad nuobodžiauti tiesiog nebus kada, o skeptiškos išankstinės nuostatos sugrius jau pirmosiomis minutėmis. Esu tikras – abejojančių po šio vakaro salėje tiesiog neliks.

Jūsų kūryba apjungia labai skirtingus projektus – nuo vizualinių instaliacijų ir vaizdo projekcijų iki scenos menų pastatymų, žinomų atlikėjų koncertų. Kokie darbai ar kūrybiniai iššūkiai Jums įsimintiniausi ir kuo labiausiai didžiuojatės? Kuo Jus traukia teatras ir kodėl būtent darbas jame leidžia atskleisti tai, ko neįmanoma sukurti kitose vizualiojo meno srityse?

Didžiausias mano kūrybinis turtas ir pasididžiavimas – komanda bei kolegomis. Jau seniai supratau, kad vienas žmogus negali sukurti nieko, kas priverstų aikčioti tūkstantines minias. Štai kodėl jau ištisą dešimtmetį kartu su bendraminčiais kuriame masteliu stebinančius projektus tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. Kadangi jau kuris laikas pats sėdžiu prodiuserio kėdėje, procesus vertinu ne tik per grynosios kūrybos, bet ir per strateginio valdymo, komandos sinergijos bei idėjos vientisumo prizmę. Prodiusavimas leidžia sujungti pačius geriausius talentus ir paversti ambicingiausias vizijas realybe.

Mūsų kūrybinėje ir prodiuserinėje biografijoje – išskirtiniai pasaulinio lygio įvertinimai ir darbas su ryškiausiomis planetos žvaigždėmis. Mums teko pildyti vizualiniais sprendimais tokių muzikos legendų kaip Jennifer Lopez ar Gipsy Kings pasirodymus, o Katare įgyvendinome valstybinės reikšmės renginį. Ten dirbome išvien su žymiuoju Didžiosios Britanijos Karališkosios šeimos renginių režisieriumi David Zolkwer. Šiais metais gavome progą galinga vaizdo projekcija ant beisbolo stadiono aikštės oficialiai atidaryti Pasaulio beisbolo čempionatą.

Nors tarptautinė patirtis augina sparnus, man visada be galo gera grįžti į Klaipėdą. Tai mano gimtasis miestas. Čia užaugau, o pamatinius meno bei estetikos pagrindus įgijau dar Eduardo Balsio menų gimnazijoje. Grįžti į Klaipėdos valstybinį muzikinį teatrą ir pildyti jo sceną vaizdais – tai lyg grįžti namo, kur kiekviena siena reikalauja ypatingos pagarbos ir kūrybinio atsidavimo.

Kalbino Žaneta Skersytė