Žemaičių didžiojo pėdomis: ten, kur saugoma Motiejaus Valančiaus atmintis

Šiemet, kai visa Lietuva mini Žemaičių vyskupo Motiejaus Kazimiero Valančiaus metus, nenuostabu, jog mūsų visų žvilgsniai tikslingai nukrypsta į Nasrėnų kaime (Kretingos r.) esančią sodybą, kuri XVIII a. priklausė grafų Pliaterių valdomo Platelių dvaro Šalyno palivarkui, o vėliau tapo ir Valančių šeimos namais.

Šią sodybą XVIII a. II p. išsinuomojo valstietis Martynas Valančius, o jam mirus sodybos nuomininku tapo jo sūnus Mykolas Valančius, kurio šeimoje 1801 m. vasario 28 d. (pagal senąjį kalendorių vasario 16 d.) gimė žymus XIX a. visuomenės ir katalikų bažnyčios veikėjas, švietėjas, pedagogas, lietuviškos spaudos platinimo ir blaivybės sąjūdžio organizatorius, rašytojas, Žemaičių vyskupas – Motiejus Kazimieras Valančius.

Laikui bėgant sodybos vaizdas keitėsi: žinoma, jog XIX a. buvo perstatyta klėtis, atnaujinti kiti pastatai, o XX a. 4 deš. tuometinis savininkas iš dalies pakeitė ir sodybos išplanavimą. Sodyboje nebeliko ir anksčiau gerąjį nuo ūkinio kiemo skyrusios akmeninės tvoros – pastaroji sovietmečiu buvo išardyta ir panaudota geležinkelio tiesimo darbams. Šiandien savo pirminėse vietose stovi stogastulpis, du šuliniai ir minėtoji klėtelė. Bene svarbiausiu sodybos akcentu išlieka penkių kamarų klėtis, reprezentuojanti Vakarų Žemaitijai būdingą liaudies architektūrą. Nors tarpukariu pastatas buvo rekonstruotas pakeičiant stogo formą ir uždengiant jį skiedromis, visgi 1998 m. atlikus restauraciją, atkurta pirminė valminė stogo forma su čiukuru (trikampe anga stogo gale) ir šiaudine danga. Pagrindinį ir galinius pastato fasadus juosia lentinis prieklėtis, o priešais duris įrengti stambių akmenų laiptai išryškina stambių lauko riedulių pamatą.

Jau kelis dešimtmečius čia veikia vyskupo M. K. Valančiaus muziejus (nuo 2025 m. Kretingos muziejaus filialas), kuriame galite susipažinti su šios asmenybės gyvenimu ir veikla. Sodyba papuošta tautodailininkų sukurtomis medinėmis skulptūromis, o netoli šios teritorijos ošia ir vyskupo garbei pasodintas ąžuolynas bei rymo pastatytas paminklas. Muziejaus taryba puoselėja viltį palaipsniui atkurti buvusią etnografinę sodybą: tikimasi, jog pagal išlikusius  panašių namų brėžinius čia iškils žemaitiška dviejų galų troba, kuri detaliau atskleistų XVIII–XIX a. buitį bei paties vyskupo gyvenamąją aplinką.

Įdomus tas gyvenimas: bastomės po pasaulį kaip Valančiaus apysakos personažas Palangos Juzė, kolekcionuojame akimirkas, o galiausiai grįžtame ten, iš kur išėjome…