„Žmogus pagal paveikslą“. Pauliaus Juškos tapybos kūrinių paroda. Atidarymas

„Kiekvieną paveikslą galime matyti, kaip atskirą pasaulį su savitais tikrovės dėsniais. Ta tikrovė slypi vaizduotėje, o iš jos gimsta kūryba. Tapydamas žmogų, įterpiu jį į nuosavą vaizduotės pasaulį, mėgindamas jį labiau nuskaidrinti ir permatyti, įveikti jo trūkumus. Pradžios knygoje Dievas kuria žmogų pagal tobulą savo paveikslą ir panašumą, o aš tapau žmogų, pagal netobulą savo vaizduotę. Ir mano paveikslų žmogus – netobulas, pilnas trūkumų, pavargęs, apiplyšęs, nešantis slegiantį kūno skurdą. Tai žmonės sustingę keistose pozose ir jiems primestuose vaidmenyse, kurie pasidavę tai jėgai, kuri tarsi iš viršaus juos kontroliuoja ir supainioja jų savastį“,- drobėse matomus siužetus pristato menininkas.

Paulius Juška puoselėja akademistinę realistinę tapybą. Tai nesutampa ne tik su lietuviškojo ekspresyviojo realizmo tradicija, bet ir su Vakarų neorealizmo tapyba, prieštarauja ir paties menininko kartos elektroninių medijų veikiamai kalbai. Kodėl taip atsitiko? Tiesiog Juška nebepasitiki šiuolaikinės tapybos galimybėmis be skubos ir nepaviršutiniškai atspindėti tikrovę. Jam svarbu tapybos refleksija meno istorijos kontekste ir kiek iš istorijos pasiskolintomis specifinėmis priemonėmis tapytojas šiandien gali atspindėti socialinius reiškinius.

Tapytojas imasi didžiulio formato drobių ir suteikia realistiniams siužetams klasikinių alegorinių daugiafigūrių kompozicijų iškilmingumo, taip savo paveikslų personažams sugrąžindamas prarastą orumą. Tiek pavienius portretuojamuosius, tiek dviejų ar trijų figūrų mizanscenas vaizduoja tuščiose apleistose erdvėse arba priešais sutrūkinėjusią sieną. Rampos šviesoje visas dėmesys sutelkiamas į veikėjus, o visa kita lieka tamsoje. Figūros kruopščiai modeliuojamos, preciziškai nužymint kiekvieną plaukelį ar raukšlelę, bet jų pozos sustingę, o judesiai sulėtinti. Seniai, vaikai ar brandaus amžiaus žmonės apimti didelių emocijų – nusiminimo, nevilties, skausmo, bet išgyvenimus gniaužia savyje. Nė vienas gyvai negestikuliuoja, sustingę nejudrioje pozoje, dažnas palenkęs galvą ar parėmęs ją rankomis.

P. Juška temas ir išraiškos priemones skolinasi iš XIX amžiaus akademinio realizmo, bet jo tapyboje galima atsekti ir XVII amžiaus ispaniškų natiurmortų ir žanrinių portretų, naujojo daiktiškumo, Luciano Freudo tapybos ar Roeno Muecko skulptūros įtaką. Bet Juškos retrospektyvus realizmas slepia savitą paradoksą. Tradicinės ikonografijos ir žanrų paveikslus jis interpretuoja giliai ir rimtai, bet nepamiršta, kad yra tik žaidybiškai persikūnijęs į senųjų tapybos meistrų vaidmenį.

Apie autorių:

Paulius Juška (g.1975) 1999 m. baigė freskos – mozaikos magistratūros studijas Vilniaus dailės akademijoje. 2005 m. įgijo menų licenciato laipsnį. Nuo 1995 m. dalyvauja parodose Lietuvoje ir užsienyje (Jungtinėse Amerikos Valstijose, Ispanijoje, Kroatijoje).
Nuo 2001 m. yra Lietuvos dailininkų sąjungos narys, nuo 2005 m. dėsto Vilniaus dailės akademijoje. Daugiausia tapo figūratyvinius paveikslus, yra įgyvendinęs keletą bažnytinio meno kūrinių (Šimonių Švč. Mergelės Ėmimo į dangų bažnyčioje, Kauno arkikatedroje).
Jo kūrinių yra privačiose kolekcijose Lietuvoje ir užsienyje.

Parodos atidaryme dalyvaus autorius, jo darbus pristatys parodos kuratorius Darius Vaičekauskas.

Paroda Kretingos muziejuje bus eksponuojama iki lapkričio 17 d.